Pasaulyje žinomiausias lietuvių kino režisierius Šarūnas Bartas savo šalyje apibūdinamas, kaip paslaptingas, uždaras, nekalbus, nenoriai bendraujantis... Rašydama knygą, neturėjau tikslo tokią apie režisierių susidariusią opiniją paneigti. Greičiau pati norėjau suprasti, koks gi iš tikro yra Bartas ir tais pojūčiais pasidalinti.

Pas Šarūną Bartą nesifilmavau, tad nežinau, kaip jis dirba ir koks būna filmavimo aikštelėje. Sutikdavau jį kokioje filmo premjeroje ar kino festivalyje, persimesdavome žodžiu, kitu. Dažnai kino švenčių tęsiniai persikeldavo į Šarūno studiją „Skalvijoje“, kur jos šeimininkas visus kino žmonės svetingai priimdavo, apšokinėdavo, prie kiekvieno prieidavo šnektelėti. Na, niekaip nepasakysi, kad nebendraujantis. Bet šiaip ar taip tokiuose afteriuose „apie gyvenimą“ labai nepakalbėsi, tad negaliu sakyti, kad jų dėka būčiau geriau pažinusi Šarūną Bartą.

Mero, kuris iš režisieriaus lengva ranka atėmė studijos patalpas, ten nebūdavo, tad iš kur jam žinoti, kokia bohemiška aura ten sklandė ir kaip visiems būdavo jauku ir gera... Kaip ir vargu bau, ar sužinos, kad „Kinema“ „Skalvijoje“ buvo greičiau ne pasilinksminimų, o darbo bei svarbių susitikimų vieta. Ir mano patys pirmieji pokalbiai su Šarūnu ir jo dukra Ina Marija vyko būtent tose patalpose, kur sienas puošė Šarūno ir jam svarbių žmonių nuotraukų galerija, o akį džiugino žalialapių gėlių gausa - jauteisi tarsi kokiame botanikos sode. Inutė su Šarūnu patys pirko augalus ir vežė į studiją, nes tėvui labai svarbu gėlės. „Ko niekada gyvenime nepamirš, tai pasirūpinti gėlėmis“, - tėvo pomėgiu džiaugėsi dukra. Šilta banga užlieja, prisiminus jaukius pokalbius prie arbatos su Barto dukra Ina. Negali nežavėti meilės kupinas dukros pasakojimas apie jau amžinybėn išėjusią mamą ir glaudų ryšį su tėvu. Būsimai aktorei, Paryžiuje studijuojančiai aktorystę, tėvas ne tik idealų idealas, bet ir režisierius, paskatinęs eiti aktorystės keliu.

Kai kam nors prasitardavau, jog rašau knygą apie Šarūną Bartą, pirmiausia žmogaus veide išvysdavau nuostabą. Dauguma, ypač prisiekę kino gurmanai, sveikindavo tokį mano sumanymą, tačiau sulaukdavau ir kitokių reakcijų: „Na, moterie, tu ir įklimpai! Kaip jį prakalbinsi? Bartas juk nekalba...“.

Apie Šarūną Bartą prancūzai kuria filmus, rašo knygas, kai tuo tarpu Lietuvoje apie šį savitą kino menininką nėra nė vienos knygos, o ir interviu ne tiek daug... O juk režisierius - pats tikriausias Lietuvos kino ambasadorius, nuolat pristatantis savo filmus prestižiniuose kino festivaliuose ir taip garsinantis Lietuvos vardą pasaulyje. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, paakinusi rašyti knygą apie Šarūną Bartą. Knygoje nerasite režisieriaus filmų išsamios analizės ar jų vertinimo - palieku tai profesionalams. Buvo smalsu sužinoti, kaip filmavimo aikštelėje dirba Šarūnas Bartas, kaip gimsta tie ypatingi jo filmai. Per pokalbius su pačiu režisieriumi ir jo kolegomis Lietuvoje bei Prancūzijoje norėjau pažinti, atskleisti šią, nuolat kažkokia paslapties aureole apgaubtą kino asmenybę.

Tai ar išties Šarūnas Bartas toks mažakalbis ir uždaras, kaip apie jį sklando kalbos ir rašoma mass media erdvėse? Žinau viena, jei su žmogumi kalbėsi nuoširdžiai ir atvirai, tai ir jis atsakys tuo pačiu. Na, o jei žmogus nenuoširdus, tik imituoja nuoširdumą, tai iš karto matosi - nepaslėpsi. Šarūnas labai nuoširdus ir nepaprastai įdomus pašnekovas, su juo galima kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo juseną galima palyginti su plačiakampiu objektyvu - Šarūno matymo laukas labai platus, atrodytų jam rūpi viso pasaulio bėdos.

Bet ar Šarūnas Bartas visada būna atviras? Į teiginį jį esant uždaram žmogui, labai užtikrintai atsako: „Atvirkščiai. Radikaliai atvirkščiai! Aš esu labai atviras žmogus. Ne tai, kad man taip atrodo, o tiesiog aš tą žinau“. Tačiau Šarūnas nejaučia poreikio bendrauti su visais iš eilės: „Bet kodėl turėčiau taip daryti? Aš nenoriu šiaip sau šnekėti, stengiuosi niekada nebendrauti šiaip sau - tai nėra įdomu.“

Kol knyga išvysta dienos šviesą, ji pereina daug etapų. Pats įdomiausias - gyvi susitikimai ir betarpiški pokalbiai su pačiu knygos herojumi ir jo bendražygiais Lietuvoje bei Prancūzijoje. Jei su lietuvių kinematografininkais gali susitikti bet kada, tai su Barto prancūzais kitaip... Ar būnat Paryžiuje galėtum šiaip sau paskambinti žymiai Prancūzijos kino režisierei Claire Denis ar prancūzų kino ir teatro „žvaigždei“ - charizmatiškam aktoriui Alexui Descasui ir prašyti susitikti pokalbiui? Esu nepaprastai dėkinga Inai Marijai Bartaitei, padėjusiai susitikti su Claire Denis ir ją įtikinusiai, kokios knygai svarbios žymios režisierės įžvalgos ir prisiminimai apie jos talentingus tėvus - Prancūzijoje taip mylimus Šarūną Bartą ir anksti išėjusią mamą - aktorę Kateriną Golubevą. Nepamirštamas ir jautrus mūsų su Inute jos mamos kapo aplankymas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse, kur ji palaidota 2011 m. rugpjūčio 14 d.

Be kino gamybos įmonės „KinoElektron“ Paryžiuje įkūrėjos ir prodiuserės Janjos Kralj tarpininkavimo nebūtų susitikimų su kitomis prancūzų kino pažibomis. Likau pakerėta aktoriaus Alexo Descaso charizma ir nuoširdumu. Kaip pats išsireiškė, jam Šarūnas Bartas kaip sielos brolis. Egzotiškos išvaizdos aktorius tebelaukia lietuvių režisieriaus kvietimo filmuotis... O prancūzo Guillaumo Coudray pasakojimas vertas atskiros knygos! Lig šiol nepaprastai gailiuosi, jog nepavyko susitikti su kitais Šarūno Barto kolegomis ir draugais Prancūzijoje: kultiniu režisieriumi Leosu Caraxu, kuris, iširus Barto ir Golubevos santuokai, buvo Katerinos Golubevos vyru iki pat jos mirties. Kaip ir nepavyko Paryžiuje „pagauti“ su Bartu ne viename filme dirbusio portugalų prodiuserio Paulo Branco, o ką jau kalbėti apie prancūzų kino „žvaigždę“ - aktorę ir režisierę Valerią Bruni - Tedeschi. Ne visos „žvaigždės“ taip lengvai pasiekiamos, kaip kalbėjo Šarūnas. Gal tik jam pačiam kitaip...

Buvau neteisi, sakydama, kad su lietuviais menininkais gali susitikti bet kada. Eimunto Nekrošiaus jau nebesutiksi... Netekties skausmo neįmanoma išreikšti žodžiais. Graudžiai gera dabar prisiminti, kaip visą vasarą su Eimuntu bendravę telefonu, vasarai baigiantis pagaliau susitikome ir mintimis sugrįžome į nostalgiškus jaunystės laikus. Šarūnas Bartas taip pat iš ten - iš Eimunto jaunystės. Teatro grandas jau tada įžvelgė ypatingą režisieriaus talentą, žavėjosi jo savybe net sudėtingiausiomis aplinkybėmis neiti į kompromisus. Nemėgstantis aukštų frazių Nekrošius Bartą palygino su Ibseno Brandu, kuris savo tikslo link eina sunkesniu keliu - tiesiai per kalnus, nors lengviau būtų juos apeiti...

Labai branginu ir vertinu kiekvieną susitikimą, kiekvieno pasidalinimą mintimis, prisiminimais ir įžvalgomis apie Šarūno Barto kūrybą ir jį patį kaip asmenybę. Vieniems kalba liejosi laisvai - tik spėk sekti mintį, kitiems gi daug lengviau filmuoti, nei kalbėti... Tačiau visi dirbę ar artimiau bendravę su Šarūnu, noriai dalinosi prisiminimais apie bendrą darbą, kiekvienas turėjo galimybę apie režisierių ar draugą išsakyti savo požiūrį ir gal net kažkokias susikaupusias nuoskaudas. Nuomonių įvairovė leido geriau jį pažinti ir gal bent kiek padėjo rasti atsakymą, koks iš tikro yra Šarūnas Bartas. Todėl visame tame geranoriškame prisiminimų dalinimosi kontekste gan keistai atrodė artimiausių Šarūno Barto mylimų moterų nenoras apie jį kalbėti. Mama Ina šią misiją perleido anūkams Inai Marijai ir Lukui, o jie sėkmingai ir su dideliu džiaugsmu ją įvykdė, papasakoję apie savo tėvą daug jautrių ir įdomių dalykų. Šarūno dabartinė gyvenimo moteris ir jų dukters Unos Marijos mama - smuikininkė Lora Kmieliauskaitė pageidavo „viską pasilikti sau“. Kai esi laimingas, ta laime norisi dalintis. Taip ji tampa dar didesnė. Gal ne visiems... Šiaip ar taip gerbiu Šarūno Barto moters pasirinkimą, kad ir koks netoliaregiškas jis atrodytų. Knyga, neabejotinai, turi nepalyginamai didesnę išliekamąją vertę, nei populiarūs žurnalai su žinomų žmonių interviu ir laikui bėgant ta knygos vertė tik didėja. Po daugel metų Šarūno Barto vaikams ir anūkams bus smalsu paskaityti knygą apie savo talentingąjį tėtį ir senelį.

Sakoma, kad kinas - tai laukimas. Nieko bendro su kinu neturinčiam žmogui, gal ir nelabai aišku, kodėl taip yra. Na, o kino režisieriui bei kitiems drauge su juo filmą kuriantiems žmonėms, o ypač vaidinantiems aktoriams, aišku kaip du kart du. Tenka laukti, kol dailininkas paruoš filmavimui aikštelę, operatorius su režisieriumi nuspręs, kur turi būti kino kamera, tada pagal tai apšvietėjai pastatys šviesos prietaisus, kol kostiumų dailininkai aprengs, o grimuotojai nugrimuos aktorius, kol jie surepetuos sceną... Esi priklausomas nuo technikos, o jei filmavimai natūroje ir nuo oro, ir dar nuo daug visokiausių dalykų... Pagaliau, nepaprastai svarbu filmavimo aikštelėje sukurti tokią atmosferą, kad visi gerai jaustųsi ir galima būtų normaliai dirbti. Todėl filmo kūrimas - ištisas laukimas. O laukti reikia mokėti.

Savo laiku nemažai filmavausi, tad žinau, kas tai yra laukimas kine. Laukti moku, o ir kantrybės turiu pakankamai, tačiau niekada net įtarti negalėjau, jog ir knygos rašymas yra susijęs su laukimu. Žinoma, išskyrus, kai su jauduliu lauki iš spaustuvės dažais kvepiančios savo knygos! Dabar buvau priklausoma nuo savo knygos herojaus - jo laiko, užimtumo, aplinkybių, pagaliau nusiteikimo... Laukdavau, ilgai laukdavau... Savaitėmis, mėnesiais... Bet tai jau praeitis. Dabar džiaugiuosi, galėdama kinomanams (ir ne tik jiems) dovanoti savo ilgo ir kruopštaus darbo vaisių - knygą apie ryškią asmenybę, unikalų kino režisierių Šarūną Bartą. Gal ji bent kiek padės praskleisti tą paslapties skraistę, gaubusią šį iškilų Lietuvos kino menininką. O jei jausimės iki galo taip ir neįminę Šarūno Barto mįslės, tebūnie... Paslaptis visada traukia. Rengiant knygos baigiamuosius darbus, režisierius tarstelėjo: „Bet aš dar ne viską pasakiau...“ Turbūt, ir neįmanoma visko išpasakoti vienoje knygoje...

„Tokių kaip Šarūnas Bartas pasaulyje nėra daug. Lietuvai labai pasisekė, kad ji turi tokį režisierių“, - taip kalbėjo prancūzų kino režisierė Claire Denis per mūsų susitikimą Paryžiuje 2018 m. rugsėjo mėn.